Jau daugiau nei dešimtmetį liepos 17-ąją minima Pasaulio lietuvių vienybės diena. Ji siejama su legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiu per Atlantą 1933 metais, kuriuo juodu siekė sujungti skirtingose Atlanto pusėse gyvenančius lietuvius ir taip simboliškai sumažinti atstumą tarp toli esančių tautiečių.
Nors ši diena ilgą laiką buvo minima tik užsienyje gyvenančių lietuvių, tradicija vis labiau ryškėjo ir Lietuvoje. O 2013 metų gegužę Seimas papildė Atmintinų dienų įstatymą ir liepos 17-ąją paskelbė Pasaulio lietuvių vienybės diena.
„Šiuo metu išvykstančių, emigruojančių lietuvių bangos labai skiriasi. Pati Lietuva, Europa, pasaulis pasikeitė, jis tapo globalus. Jau nebesvarbu, kur gyveni ir kokia kalba kalbi. Tiesiog mes visi asimiliuojamės, ir mums, mažai tautai, labai svarbu išlikti. Todėl visos priemonės, skirtos tam – asmeninės, šeimos, valstybės – yra labai svarbios“, – interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigia Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke.
Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.
Jeigu žvelgtumėte globaliai, kur link juda mūsų lietuviškumas – išsaugojimo ar daugiau asimiliacijos su kitų tautų kultūra link?
„Turime pripažinti, tai rodo ir statistika, kad trečdalis mūsų tautiečių gyvena ne Lietuvoje, ir asimiliacijos grėsmė iš tiesų yra labai didelė, nes daug paprasčiau gyventi kitoje valstybėje, būti tos valstybės piliečiais. Ten gimsta vaikai, jie eina į mokyklas, turi draugų, kalbančių tų šalių kalba, ir jiems papildomai tėvai sukuria terpę, pavyzdžiui, veda į lituanistines mokyklas. Aš čia jau kalbu kaip mama.
Yra mūsų visos tradicinės valstybinės šventės: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Joninės, yra Sausio 13-oji. Ir tuos vaikelius mes į tas šventes tįsiame. Jeigu tėvai to nedaro, tai, žinoma, vaikai labai greitai asimiliuojasi tose valstybėse, ir nutautėjimas yra didžiulis. Mes iš tiesų esame gana maža valstybė, mūsų nėra tiek daug pasaulyje. Todėl ir lituanistinis švietimas, ir Dainų šventės, ir įvairūs kongresai, suvažiavimai, susibūrimai yra labai svarbūs“, – sako D. Henke.
Anot jos, nereikia pamiršti ir pasaulio sporto žaidynių, kurios taip pat sukviečia pasaulio lietuvius į Lietuvą. Tai antrasis reiškinys skatinti pasaulio tautų bendruomenes: „Taigi visi šie išvardinti įrankiai turėtų skatinti ir skatina mūsų lietuvius nepamiršti Lietuvos, būti su Lietuva. Dainų šventei mes ruošiamės metus prieš renginį. Susitinkame, šokame, dainuojame ir gyvename Lietuva dar prieš Dainų šventę. Atvykimas į ją – tik kulminacija.
Reikalingi įvairūs įrankiai lietuvius telkti ir tiesti tiltus tarp Lietuvos ir išvykusių tautiečių. Reikėtų pasidžiaugti, kad Vyriausybė, o ypač pastaroji, ypatingą dėmesį skiria Lietuvos diasporai. Yra strategijos, yra įvairiausių įrankių, įvairiausių programų ir galimybių. Šiuo metu 56-iose valstybėse yra lyderiai, kurie ir būrė tas bendruomenes. Visuose kontinentuose oficialiai įsikūrusios lietuvių bendruomenės. Na, dvidešimt iš jų, galima sakyti, veikia lėčiau arba ne taip aktyviai. Tačiau šie židiniai jungia lietuvius ir stengiasi visas veiklas nukreipti į lietuvybės išlaikymo, išsaugojimo kelią.
Taip pat veikia 250 lituanistinių mokyklų. Gaila, kad vaikus į jas veda tik apie 6–7 procentai lietuvių šeimų. Tai labai mažai. Jeigu nebus visų šių galimybių gyvenant užsienyje, jeigu bendruomenės nebus skatinamos, motyvuojamos Lietuvos institucijų, tai grėsmė nutautėti bus daug didesnė. Nes vidinis balsas ir vidinė jėga yra kartos, kuri išvyko iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo.“
Daugiau: https://www.bernardinai.lt/pasaulio-lietuviu-bendruomenes-pirmininke-d-henke-rysys-su-lietuva-visada-buvo-ir-liks-svarbus-kiekvienam-lietuviui/.
