„Kaziuko mugės vyksmą stebiu nuo 1948 metų, taigi esu šioks toks ekspertas – baziliskas, – prisipažįsta etnologas Libertas Klimka. – Mano akyse vyksta tie pasikeitimai.“ Jį kalbina Vytautas Markevičius.
Profesoriui apmaudu, kad kol kas nėra parašyta rimta studija apie Kaziuko mugę kaip kultūros fenomeną. „Mes taip pat nemokam ar nenorim deramai ją pareklamuoti, kad mugė sykiu taptų ir Europos kultūros įvykiu“, – apgailestauja L. Klimka.
Nuo kurio amžiaus ir metų prasideda Kaziuko mugės istorija?
„Galima sakyti, kad šiemet yra sukaktuviniai metai. Prieš 420 metų pirmą kartą, pagerbiant mirusį karalaitį Kazimierą, buvo surengta iškilminga eisena. Jos sudedamoji dalis buvo kermošius – turgus, kuris lydėdavo bažnytinę šventę. Ši tradicija pamažu populiarėjo, po iškilmingos procesijos prasidėdavo prekyba įvairiausiais skanėstais, taip pat religiniais reikmenimis.
Turgavietė po truputį plėtėsi ir apimdavo tas Vilniaus gatves, kuriomis žygiuodavo eisena. Eisenos paprastai užtrukdavo, tad jų dalyviai pakeliui norėdavo pasistiprinti.
1827-aisiais valdžia leido kermošių paversti jomarku – tris dienas trunkančia prekyba. Tuomet iniciatyvą į savo rankas paėmė pirkliai. Čia jie statydavo vadinamąsias būdas, vilniečiai jas vadindavo palapinėmis. Jose jau buvo prekiaujama ne tik vietos amatininkų dirbiniais, bet ir turkiškais audiniais, skaromis. Gaminių iš stiklo atveždavo rusų pirkliai. Žodžiu, buvo prekiaujama viskuo, kuo žmonės domėdavosi ir ką norėdavo nusipirkti“, – pasakoja L. Klimka.
Etnologo teigimu, pagrindinė prekyba vykdavo Katedros aikštėje. Tačiau 1901-aisiais šalia Katedros varpinės rusai pastatė paminklą imperatorei Jekaterinai II. Nuo to laiko mugės čia nebegalėjo būti rengiamos, nes buvo bijoma kokių nors šunybių, kurias gali iškrėsti okupantų nekenčiantys miestiečiai.
Tada mugė buvo išvaryta ir prieglobstį rado Lukiškių aikštėje bei Neries upės krantinėje. Ten mugės vyko palyginti ilgą laiką, iki pasaulinių karų. Sovietų laikais jos minėtoje aikštėje vykti nebegalėjo, nes čia buvo pastatytas paminklas komunizmo vadui.
Tuomet Kaziuko mugė pamažu persikėlė į Kalvarijų gatvėje esančią turgavietę. „Ir tas jos atsiradimas turgavietėje buvo savaiminis. Mes tiesiog pastebėdavome, kad apie kovo 4-ąją, dieną prieš mugę, turguje pradėdavo gausėti įvairių galbūt iš aplinkinių kaimų žmonių pagamintų namudinių įnagių: bačkų, praustuvių, įvairių indų, daugiausia pagamintų iš medžio. Čia taip pat būdavo gausu medinių žaislų vaikams. Prekiaujama buvo ir pakinktais arkliams, dalgiakočiais, grėbliais“, – sako etnologas.
Prof. L. Klimkos teigimu, etninės kultūros žmonės labai norėtų, kad ši mūsų mugė būtų paskelbta kaip tradicija, kaip paveldas, todėl nori, kad fabrikiniai gaminiai, parduodami mugėje, būtų eliminuojami, atskiriami.
„Mes taip pat nemokam ar nenorim deramai ją pareklamuoti, kad mugė sykiu taptų ir Europos kultūros įvykiu. Netgi nepasiekėme prieškarinio lygio, kai į mugės vyksmą įsitraukdavo kultūros žmonės, ruošiantys teatro vaidinimus vakare, – dažniausiai buvo kuriami humoristiniai spektakliai, rašomos odės.
Nuo 1935-ųjų studentai rengdavo tas eisenas, o paskui į jas įsitraukė ir artistai, aktoriai. Tada Kaziuko mugė tikrai turėjo savą skambesį. Šiais laikais, aišku, folkloras gražiai įsiterpia į mugės vyksmą, tačiau manyčiau, kad čia dar labai daug neišnaudotų galimybių.
Jeigu mugės organizavimas nebūtų atiduodamas į privačias rankas, jeigu būtų sutelktos visos galimos meninės pajėgos, tai mes tikrai galėtume siekti europinio skambesio“, – įsitikinęs etnologas L. Klimka.
Daugiau: www.bernardinai.lt
