Kunigas Robertas Urbonavičius pasakoja, kodėl, artėjant vienoms gražiausių katalikiškų švenčių – šventosioms Velykoms, tikintiesiems vis primenama gavėnios esmė ir prasmė. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.
„Tokia jau žmogaus prigimtis – kad jam reikia kartais kai kuriuos dalykus priminti. Yra įvairios šventės: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, – kai šventi, tenka kai ką ir prisiminti, ir priminti. Per liturginius metus – taip pat, – sako kun. R. Urbonavičius. – Tie įvykiai jau seni: Kristus antrą kartą nekentės ir antrą kartą neprisikels, tačiau mes, minėdami tuos įvykius, tarsi juos išgyvename. Bažnyčia gyvena pagal tą patį principą. Įsteigdama šį laikotarpį, primindama, kas yra gavėnia, ji padeda mums tai išgyventi nauja dvasia. Tarsi aš vėl esu ten, Golgotoje, prie kryžiaus, esu prie tuščio Kristaus kapo ir vėl galiu patirti prisikėlimo džiaugsmą. Tas priminimas mums yra natūralus dalykas.“
Jauniems žmonėms, žengiantiems tikėjimo keliu, daug ko reikia pasimokyti ir gerai išmokti. O ką galima pasakyti apie vyresniuosius? Ar jie tiesiog yra pamiršę kai kuriuos dalykus, ar juos tiesiog nelabai išmano?
„Visi mes žmonės, niekas nestovime vietoje. Auga mūsų amžius, supratimas, keičiasi ir situacijos. Tai, ko išmokome vaikystėje, vyresniame amžiuje galbūt jau nebetinka.
Reikia suprasti, kad būna labai įvairių žmonių. Tai iliustruoja ir nugirstas anekdotas: močiutė eina išpažinties ir sako: neklausiau mamos ar tėvelio, nors ta mama ar tėvas jau prieš kokius 50 metų numirė... Taigi mes nestovime vietoje, ir ta mūsų kelionė tikėjimo keliu – ar tau būtų 20, ar 75-eri – suteikia galimybę surasti kažką naujo tikėjime.
Sunku, kai žmogus yra prisirišęs prie praktikų, kurias išmoko vaikystėje, ir tą patį daro visą gyvenimą, į nieką nenori pažvelgti naujai. Sako, taip mokė ir liepė daryti seneliai, tėveliai, ir aš taip darau.
Viena reikia suprasti – kad keičiasi laikai, keičiuosi aš, taigi, kad ir kokio amžiaus būtume, labai svarbu pažvelgti, kur aš esu, ką man Dievas kalba šiandien, o ne ką kalbėjo, kai buvau vaikas, paauglys“, – sako kun. R. Urbonavičius.
Kalbėdamas, kaip gavėnios metą reikėtų mums išgyventi, kad tyra siela, atvira širdimi pasitiktume Kristaus prisikėlimą, dvasininkas konstatuoja: „Nuo pat gavėnios atsiradimo pradžios (IV–V a.) dviračio išradinėti nereikia. Dauguma mūsų tikėjimą išpažįstančių žmonių žino, kad yra trys gavėnios stulpai: pasninkas, malda ir geri darbai. Taigi tuos dalykus ir reikia gavėnios metu pasistengti atrasti.
Aš mėgstu kartoti: jeigu mus dieną kas nors nufilmuotų ir vakare duotų peržiūrėti, mes pamatytume, kiek laiko praleidžiame tuščiai. Jeigu bent dalį to tuščio laiko būtume skyrę maldai, Dievui – mūsų dvasinis gyvenimas būtų kitoks.“
Daugiau: www.bernardinai.lt .
