Kunigo Vytauto Rapalio žodžiais, džiaugiamės, kad yra tokios šventės kaip Motinos, Tėvo diena. Ar koks jubiliejus, kai stabtelėjame ir tarsi sąžinės savęs paklausiame: o kam man dovanotas laikas? Kaip aš jį naudoju ir kaip turėsiu atsiskaityti laiko dovanos dovanotojai – mamai?
„Mielos mamos! – į visas mamas su jautriu palinkėjimu kreipiasi kunigas: – Kantrybės, kantrybės, kantrybės. Nepykit ant mūsų, vaikų, nes mes tik jūsų vaikai, nesvarbu, kad ir kiek mums būtų metų, bet mes tie patys jūsų niekada neužaugantys vaikai. Visada stengiamės jus padaryti laimingas, kad džiaugtumėtės mumis, o mes galėtume jums suspėti ištarti didįjį „ačiū“ už gyvenimą.“
Kunigą V. Rapalį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.
„Vienas dalykas – parašyti, pakalbėti, tačiau kai žiūri mamai į akis ir supranti jos išgyventas dienas, naktis, kančias, abejones, džiaugsmus ir kad visa tai – dėl tavęs, be abejonės, atliepti tai vien tik apkabinimu yra labai sunku. Pirmiausia dar reikia tą apkabinimą nuvežti mamai... – kalba dvasininkas. – Aš – kaip vaikas. Ir manau, kad ne vienas aš toks.
Kaip visuomet mažiau, negu norėčiau, surandu mamai laiko. Tai vienas, tai kitas rūpestis, tai kokia problemėlė, tai niuansas, ir mes sakome: mama, atvažiuosim, mama, paskambinsim, mama, pasakysim. Ir žiūrėk, vieną dieną tos mamos, deja deja, ir nebetenkame. Tuomet verkiam, sakom: nespėjom kažko ištarti, norėjome, tačiau negalėjome pasakyti, laiko neturėjome. Bėgame, lekiame ir nepastebime, kaip laikas nusineša mūsų geriausius ketinimus, norus mamą apkabinti.
Tad visada sakau ir Motinos dienos proga, ir artėjant tai dienai: mama, aplankysiu, stengsiuosi, esu pasiryžęs tai padaryti.“
Daugiau: www.bernardinai.lt .
