Darboholizmo sąvoka reiškia žmogaus norą daug dirbti, perkopiant įgimtą darbštumą. Šis noras, pagal analogiją su alkoholizmu, laikomas priklausomybe – skausminga psichologine priklausomybe nuo darbo. Tokią savybę turintys asmenys vadinami darboholikais. O pats darboholizmas pasireiškia suvokimu apie darbą kaip vienintelę, esminę savirealizacijos priemonę, skirtą siekti pripažinimo, gauti subjektyvų pasitenkinimą gyvenimu arba laikyti darbą vieninteliu ir pagrindiniu egzistencijos tikslu.
„Tikrasis darboholikas, kai jau kalbame apie priklausomumą, nebūna patenkintas nei rezultatu, nei procesu. Jeigu kalbame apie ypač gabius žmones, jie visada žinos, kad galima padaryti tobuliau, nes jie nori pasiekti aukščiausią tašką. Dažniausiai žmonės, kurie nėra darboholikai, bet labai daug dirba, labiau pasitenkina procesu, ir tai yra didžiulis pliusas, jiems procesas teikia džiaugsmą, laimę ir įsitraukimą. Jeigu žmogus dirba vien dėl rezultato, vien dėl to, kad jam paplotų, įvertintų, duotų statulėlę ar kažkokį prizą – medalį, mes jau kalbame apie darboholizmą“, – apibūdina psichologė-psichoterapeutė Rosita Pipirienė.
Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.
„Darbštus žmogus yra veikiantis, save realizuojantis ir kitų kažkuo blogu neužkrečiantis. Atvirkščiai, jis kitus įtraukia į darbo džiaugsmą. O darboholizmas – viena iš priklausomybės formų. Čia mes iš karto galime kalbėti apie žmonių, esančių šalia darboholikų, kančią, nes jeigu darboholikas yra priklausomas, tai kartu kenčia ir darbdaviai, ir bendradarbiai, ir šeimos nariai, ir draugai. Tokiu atveju mes nekalbame apie gėrį – mes kalbame apie tai, kaip kažkokiu būdu ištverti su tuo darboholiku, nenutraukti santykių.
O darbštus žmogus yra kūrėjas, jis yra kažko naujo organizatorius“, – sako psichologė.
Jeigu žmogus, ar tai būtų kolega, ar kas nors kitas, labai daug dirba, kaip atpažinti, kad jis jau yra darboholikas?
„Tas, kuris labai daug dirba, visada turės bruožų, primenančių darboholizmą. Dažniausiai tokie žmonės būna gabūs, labai darbštūs. Paprastai turi didelį spektrą poreikių, norų, tarp jų – ir troškimą padėti žmonėms, kažkokiu būdu įprasminti savo gyvenimą. Tada tokie asmenys dirba labai daug ir įvairiose srityse. Jie gali turėti ir tam tikrą pašaukimą daug dirbti, tačiau ar tai taps priklausomybe – priklausys nuo žmogaus sąmoningumo. Jis turi suvokti, kad kažką dėl to aukoja: šeimą, šeimos narius ir t. t.“, – aiškina R. Pipirienė.
Daugiau: www.bernardinai.lt
