Teigiama, kad Lietuvos žmonių kūno kultūra yra turtinga ir įvairi, atspindinti šalies istoriją, tradicijas ir gamtos grožį. Tačiau nemažai žmonių nėra visiškai patenkinti savo fizine išvaizda: dažną kankina antsvoris, kūno struktūra, įvairūs kiti dalykai, kurie dar labiau išryškėja vasarą. Ko reikėtų siekiant kūno ir sielos vienovės – teiraujamės psichologės-psichoterapeutės Rositos Pipirienės.
Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.
„Svarbiausia yra pasitikėjimas savimi. Kas iš to, kad mes rūpinsimės vidiniais dalykais, karjera, santykiais? Jeigu apleisime kūną – anksti mirsime“, – teigia R. Pipirienė.
Ji sako, kad pokalbis turėtų suktis apie kūno kultūrą: „Kultūra yra tai, kas harmoninga. Kalbėdama apie mūsų kūną norėčiau pastebėti, kad kai kurie žmonės jam skiria per daug dėmesio, per daug jį puoselėja ir neretai nueina į kraštutinumus. Bet yra ir tokių, kurie kūnui skiria per mažai dėmesio, kaip sakoma – jį apleidžia. Nei vienu, nei kitu atveju negalime kalbėti apie kūno kultūrą.
Ypač nepageidautinas perdėtas, tiesiog sektantiškas rūpinimasis savo kūnu, kai žmogus nebejaučia, kad kūnas gyvas, ir jį pradeda išnaudoti visais įmanomais būdais. Kaip išlaviruoti ir rasti tą vidurkį, kad harmoningai mylėčiau, rūpinčiausi savo kūnu, – yra didelis klausimas.“
Dauguma žmonių vienokį ar kitokį nesirūpinimą savo kūnu pateisina laiko stoka. „Turiu tokį pasakymą, kuris perverčia tą „neturiu laiko“. Sakau: neskiri laiko, – tikina psichologė. – Žmogus viskam turi laiko. Atsibundi ryte ir turi tas dvidešimt keturias valandas dovanų. Gali jas naudoti kaip tinkamas.“
R. Pipirienės teigimu, tai atsiskyrimas nuo kūno, disociacijos jausmas, pavyzdžiui, rūpinantis santykiais, bendraujant su artimaisiais, rodant meilę, dėmesį, priimant meilę, kitų dėmesį: „Tuo metu taip pat galiu neužmiršti savo kūno. Tas atskirtumas tarsi rodo, kad aš nejuntu kūno, nes dabar labai rimtai dirbu. Sėdžiu prie kompiuterio, – ir nelįskit prie manęs. Ir nejaučiu, kad, pavyzdžiui, sėdžiu susilenkusi jau valandą.
Tada viską skauda. Sunku atsistoti, pavaikščioti, pakelti į viršų rankas, nuleisti, atsipūsti. Kūnas jau seniai sako: atsistok, kas čia vyksta? Bet ne, aš juk labai rimtai dirbu. Net į tualetą kai kurie žmonės tokiais atvejais nenueina. Tas pats pasakytina ir apie įvairius kompiuterinius žaidimus, kitus priklausomybę auginančius elementus.
Kalbu apie savo kūno nejutimą čia ir dabar. Pavyzdžiui, dabar mes sėdime, kalbame ir galime būti iškrikę iš savo kūno. Aš sau to neleidžiu daryti, neatšoku nuo savo kūno, aš lieku su juo vienovėje.“
Daugiau: https://www.bernardinai.lt/psichologe-psichoterapeute-r-pipiriene-laiko-sau-reikia-ne-tureti-o-skirti/.
