Kovo 15-ąją minime Lietuvos žydų gelbėtojų dieną. Tai diena, kai prisimenami nacistinės Vokietijos okupacijos metu veikę didvyriai, pasiryžę gelbėti žydus nuo mirties. Kiek tiksliai tokių gelbėtojų buvo – neįmanoma nustatyti. Dėl įvairių pokario aplinkybių, tylėjimo, sukelto okupacinių įvykių traumų, daugelio pagalbos istorijų ir jų didvyrių jau niekada nepažinosime. Dažnai jie niekuo neišsiskyrė iš kitų – deja, dažnu atveju tokie ir liks istorijoje.
„Man asmeniškai nelabai priimtina skaičiuoti pasaulio tautų teisuolius skaičiais, procentais, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorius Simonas Strelcovas. – Tačiau Lietuva pagal gelbėtojų skaičių tūkstančiui gyventojų Europoje yra antroje vietoje po Olandijos.“
Šią iškalbingą statistiką muziejaus vadovas iliustravo filosofo Elie Wieselio, išgyvenusio Holokaustą, kalėjusio koncentracijos stovyklose, mintimis: „Meilės priešingybė yra abejingumas. Meno priešingybė yra ne bjaurumas, o abejingumas. Tikėjimo priešingybė yra ne erezija, o abejingumas. Gyvybės priešingybė yra ne mirtis, o abejingumas.“
S. Strelcovą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.
„Kai minime Lietuvos žydų gelbėtojus, mes kalbame apie žmones, kurie ne tik širdyje liko neabejingi, tačiau jie padarė tai, ką tas neabejingas žmogus turėjo padaryti, – būtent išgelbėti“, – teigia S. Strelcovas ir priduria, kad pasaulio tautų teisuolius – žydų gelbėtojus – reikia prisiminti dažniau, ne tik jų pagerbimo dieną.
Antisemitizmas skaičiuoja ne dešimtmečius, ne šimtmečius, o tūkstantmečius. Priežasčių galime ieškoti labai gilioje, žiloje senovėje, nuo Asirijos, Babilono laikų. Tačiau kalbant apie modernųjį antisemitizmą – tai yra XIX amžiaus antrosios pusės kūrinys, kuris ilgainiui atvedė prie totalitarinių režimų atsiradimo.
Visų pirma kalbame apie Vokietiją, tačiau istorinės žinios byloja, kad antisemitizmas – modernusis antisemitizmas – gimsta ne Vokietijoje, o Prancūzijoje. Aktyviai į jį įsitraukia Habsburgų imperija. Vienos meras buvo oficialus antisemitas. Vidurio Rytų Europoje, taip pat Vakarų Europoje vyko antisemitų kongresai. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga iš esmės drastiškai keičia Europos žemėlapį. Nebelieka Rusijos imperijos, Austrijos–Vengrijos imperijos, Vokietijos imperijos, Osmanų imperijos.
Visa tai labai išbalansuoja tą procesą, o tautiniu pagrindu besikuriančios modernios valstybės, žinoma, ieško savo identiteto. Ir jau nuo XIX amžiaus tautų pavasario metu kyla klausimas, pagal kokius kriterijus reikia priskirti vieną arba kitą asmenį tam tikrai tautinei daugumai. Tuomet priimami sprendimai, šiandien mums atrodantys kaip savotiška klišė: kalba, bendra istorija, bendra teritorija, bendra kultūra. Žinome žydų išplitimą Europoje, žinome, kad, pavyzdžiui, litvakai, apie kuriuos mes kalbame Lietuvoje, sudaro vieną grupę. Ispanijoje gyvenantys Olandijos žydai – sefardai – jie kitokie. Taigi nėra bendros kalbos, kultūrinių papročių.
Moderniajame antisemitizme žydai traktuojami kaip svetimtaučiai, atvykėliai. Prie to dar prisideda niekuo nepagrįsti kaltinimai sukčiavimu, dėl palūkanų, alkoholio prekybos ir panašiai.
„Istorikai puikiai žino, kad tai yra ne žydų sugalvotas dalykas, o tuo metu valdžiusių kraštą žmonių – valdovų – suteiktos privilegijos, patvirtintos tam tikrais dokumentais. Taigi kaltininkų reikia ieškoti ne tarp žydų, o tose nelemtose istorinėse aplinkybėse ir sprendimuose, kuriuos priėmė to meto valdovai“, – sako S. Strelcovas.
Daugiau: https://www.bernardinai.lt/s-strelcovas-pasaulio-tautu-teisuolius-zydu-gelbetojus-reikia-prisiminti-ne-tik-ju-pagerbimo-diena/.
