Pasaulį krečia ne tik vykstantys karai tarp agresorės Rusijos ir Ukrainos, Izraelio ir „Hamas“, mažesni kariniai konfliktai, bet ir juos lydinčios antisemitizmo, įvairių kitų atmainų rasinių išpuolių bangos. Kaip visa tai veikia ir gali paveikti jau ir taip nestabilų šiuolaikinį pasaulį, svarsto Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius, politologas GIEDRIUS ČESNAKAS. Jį kalbina internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ žurnalistas Vytautas Markevičius.
Gerbiamas profesoriau, kodėl rasinė neapykanta buvo, yra ir turbūt dar ilgai išliks kaip vienas iš įvairių konflikto kurstymo įrankių?
Rasinė neapykanta turi labai gilias psichologines priežastis, ir atlikti tyrimai net tarptautinių santykių tematikoje įrodo, kad žmonių grupės visuomet bando skirstyti žmones į savus ir kitus. Tai tie kiti žmonės, kurie tampa oponentais, priešininkais ar tais, prieš kuriuos pasireiškia neapykanta, dažniausiai išsiskiria tam tikrais fiziniais, religiniais ar kultūriniais elementais. Deja, taip jau yra, kad žmoniją stebint per visus tuos tūkstančius metų, kiek mes galime tirti istoriškai, visais laikais iš esmės buvo tam tikros neapykantos formos, čia galima netgi pereiti prie labai senų laikų, kai homo sapiens, sakykime, kovojo su neandertaliečiais ir panašiai.
O dabar mes matome kitokias raiškos formas. Jos dažniausiai pasireiškia per religinę neapykantą, per nacionalinę neapykantą kitoms grupėms, per rasizmą. Taip pat tyrimai atskleidžia, jog dažniausiai žmonės linkę mažiau pasitikėti kitos rasės ar kažkaip fiziškai kitaip atrodančiu asmeniu, bet yra dar įdomus dalykas, kad jeigu mes tą asmenį, kuriuo prieš tai mažiau buvome linkę pasitikėti, aprengiame arba mėgstamos futbolo komandos marškinėliais, arba policininko uniforma, tai pasitikėjimas vėl išauga. Tai vėlgi tas nuolatinis susiskirstymas į grupes įvairiais istoriniais laikotarpiais keičiasi. Vakarų civilizacijoje, kiek mes ją matome, tai dažniausiai susiję su priešiškumu žydams ir antisemitizmu.
Profesoriau, naujausios apklausos byloja, kad tik trečdalis Europos gyventojų antisemitizmą laiko didele problema. Kodėl?
Santykinai didelėje dalyje valstybių žydų bendruomenės buvo sunaikintos per Antrąjį pasaulinį karą, žmonės nesusiduria su jų kultūra, ir jie nejaučia empatijos. Žmonės dažiausiai aktyviau reaguoja į tuos dalykus, su kuriais save sieja. Tai lygiai taip pat, kaip, sakykim, Vakarų bendruomenėse mes aktyviau reaguojame į teroristinius išpuolius, kurie vyksta Prancūzijoje ar Britanijoje, ir nelabai kreipiame dėmesį į išpuolius, kurie vyksta Afganistane ir Irake. Vadinasi, tos bendruomenės – šiuo atveju Vakarų Europos – nelabai siejosi su žydų bendruomene, nejaučia empatijos, nepaisant to, kad bent jau švietimo sistemoje bandoma kelti tas problemas, aiškintis, kur tos empatijos trūksta nuo seniausių laikų žydų gyventojams kultūrai. Galiausiai, kas privedė iki holokausto?
Tai vėlgi, manyčiau, būtent tas empatijos trūkumas, nesugebėjimas suprasti, suvokti, kokių pasekmių gali kilti. Kita vertus, žiūrint į šiandienį „Hamas“ ir Izraelio karą, rodant tuos vaizdus, kaip Izraelis kariauja, subombarduotas ligonines ir panašiai. Tada empatijos atsiranda Palestinai, kyla priešiškumas Izraeliui, nes jis laikomas tarsi stipresne, dominuojančio jėga, kuri skriaudžia iš dalies silpnesnį veikėją, palestiniečius, todėl empatiškais juos laikyti tampa tiesiog sunku. Taip pat mes patenkame į informacijos pinkles.
Visą interviu skaitykite: https://www.bernardinai.lt/politologas-g-cesnakas-antisemitizmo-kurstymu-siekiama-destabilizuoti-padeti-pasaulyje/ .
