Martyno priklausomybės istorija prasidėjo gana vėlai – vyras jau buvo baigęs aukštąją mokyklą, susiradęs darbą.
„Pirmą kartą parūkiau žolės jau atlikdamas praktiką. Buvau pas klientą, ir man tiesiog pasiūlė. Anksčiau buvau bandęs alkoholio, bet mano organizmas jį labai sunkiai pakeldavo. Pabandęs žolės, vėliau ir kitų narkotinių medžiagų, nejutau tokios didelės abstinencijos. Man žolė tiko. Galėjau važinėti į namus, bendrauti su klientais. Nors būdavau lengvai apsvaigęs, jie to nematydavo.
Žolė mane išlaisvino, nuramino, tapo lengviau bendrauti su žmonėmis, nors paprastai man tai sekėsi sunkiai. Man patiko žolės efektas, supratau, kad tai daug geriau už alkoholį, nes išlieku darbingas. Pradėjau jos ieškoti daugiau, nes tais laikais narkotikai dar nebuvo taip paplitę“, – pasakoja jis.
Martynas sako, kad pripratus prie vienos narkotinės medžiagos poveikio atsirasdavo noras ieškoti naujų medžiagų. Kai žolė nebesuteikdavo norimo efekto, vyras pradėjo pažintį su kitais narkotikais: „Atėjo laikas, kai žolė pradėjo neveikti taip kaip pirmais kartais. Yra toks posakis – medaus mėnuo baigėsi. Tada pradedi ieškoti kitų medžiagų, kurios veiktų stipriau.
Tais laikais klubuose buvo labai populiaru vartoti ekstazį. Porą kartų pabandžiau, bet man nepatiko stimuliantų išsunkiantis pojūtis – pavartojęs parą nemiegi, lieki su savo mintimis. Nualindavo ir fiziškai, ir emociškai.
Medžiagas keitė kitos. Plėtėsi mano pažintys, atsirasdavo žmonių, kurie pasiūlydavo kitų narkotikų. Tais laikais buvo tokia medžiaga – efedrinas, kurį vartodamas pasigavau bjaurią venerinę ligą. Tai mane privertė stabtelėti.
Paskui vartojau tramadolį – tai stiprūs nuskausminamieji vaistai, kurių gaudavau kaip veterinarijos gydytojas. Jo vartojau labai daug. Perdozavęs turėjau epilepsijos priepuolį. Tas priepuolis vėl mane sustabdė. Nustojau vartoti šią, bet ieškojau kitų medžiagų.
Tada mano gyvenime atsirado heroinas. Jis viską pribaigė. Vartojant heroiną medaus mėnuo trunka mėnesį ar du. Paskui tiesiog vartoji, kad nedrebėtų rankos, galėtum gyventi, nuvaikytum depresijas. Vartojau, kad dar bent kiek galėčiau būti darbingas, kad galėčiau išgyventi.“
Martynas prisipažįsta, kad į bendruomenę „Aš esu“ atvažiavo paskatintas artimųjų: „Čia esu pusiau savo, pusiau ne savo noru. Mano žmona taip pat turi priklausomybę, bet jau daugelį metų nevartoja. Ji mane paskatino gydytis. Žinau, kad nenoriu prarasti šeimos, šiandien ji man yra brangiausia. Šiandien prarasti šeimą būtų tolygu prarasti gyvenimo tikslą ir svajones. Šeimos įtaka man yra didžiulė.“
Ketvirtą mėnesį bendruomenėje leidžiantis Martynas sakosi atradęs santykį su Dievu: „Pagrindinis supratimas tikriausiai būtų toks – Dievas yra, ir Jis nesi tu. Mano gyvenime Dievas atsirado dar su atėjimu pas anonimus. Iki tol pažinojau tik baudžiantį Dievą, bet atėjęs į grupę supratau, kad Dievas yra mylintis.
Mintimis vis sugrįždavau į savo praeitį, kai turėjau daug kartų numirti, bet Jis mane saugojo, išgelbėjo. Iš pradžių santykis su Dievu nebuvo nuoširdus, bet šiandien malda tapo kasdienybės dalis. Be jos neįsivaizduoju dienos. Atsirado tikėjimas, kad viskas mano gyvenime vyksta Dievo valia, Jis man duoda pamokas, kurias turiu išmokti. Tikiu, kad Dievas mane moko, augina.“
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Ugnė Gavelytė.
Daugiau: https://www.bernardinai.lt/turejau-daug-kartu-numirti-bet-jis-mane-saugojo-martyno-kova-su-priklausomybe/.
Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“. Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius. El. paštas: info@asesubendruomene.lt. www.asesubendruomene.lt.
