XVI eilinio sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/abc/b_e16_s.html.
Jei dirbi kaip arklys, nusikali kaip šuo, ėdi kaip vilkas, esi piktas kaip širšė, gal verta pamąstyti, ar nesi asilas? Ne tas asilas, ant kurio jojo Jėzus, ir ne tas, kuris prakalbo pranašui Balaamui, – esi tiesiog asilas.
Kai jau visai pervargsti, gali įgyti Buridano asilo vardą, nes nebežinai, ko griebtis, ir vis blaškaisi negalėdamas nuspręsti, ką dar galėtum nuveikti. Manau, ne vienam iš mūsų pažįstama situacija: leki, mokai, dirbi, kol nusikali, ir viskas baigiasi ligonine arba kapais. Tai, sakyčiau, šio laikmečio problema. Visi siekiame save realizuoti, būti veiklūs, aktyvūs ir negalime sau leisti sustoti.
Ne visada negebėjimas atrasti poilsio ir ramybės valandą priklauso nuo mūsų. Šeimose, net ir patys to nenorėdami, poilsį iš tavęs gali atimti tavo artimieji, o tada stebėtis, kodėl tu toks pervargęs ir piktas. Viešajame gyvenime populiarūs kunigai ar lektoriai, paprastai negalintys pasakyti „ne“, greitai nusistekena, skaitydami vieną paskaitą po kitos arba vos ne kasdien vesdami rekolekcijas. Tokią situaciją regime ir šiandienos Evangelijoje: Jėzus ir mokiniai norėjo pailsėti, tačiau žmonės jiems neleido.
Evangelijoje rašoma taip: apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Šis pasakojimas ne tik iliustruoja nelengvą mokytojų, lektorių ir kunigų kasdienybę, bet ir parodo mus, kurie, norėdami išgirsti, ko jie moko, kartais neįvertina, kiek dar gali dirbti šie žmonės be poilsio.
Taigi turime stebėti save, jei mokome, kad laiku sustotume. Taip pat turime būti jautrūs ir tų, kurie moko, fizinei ir dvasinei savijautai. Mokytojai turi išmokti pasakyti „ne, negalėsiu jums vesti paskaitos, nes turiu pailsėti“, o tikintieji turi išmokti nesupykti išgirdę neigiamą atsakymą. Poilsis labai svarbus. Nes jis suteikia galimybę sustoti ir pabūti ramybėje. Viena vertus, pabūti su savimi, susidėlioti mintis ir leisti sau pailsėti. Kita vertus – pabūti dviese su Dievu.
Žmogus, negebantis būti su savimi, ilgainiui praranda savo paties identitetą, nes nebežino, kas jis iš tiesų yra, tad viešąsias kaukes dėvime ir likę vieni. Kartais aktyvūs Bažnyčios nariai, einantys pirmose gretose ir mokantys kitus, neleidžia sau pailsėti ar elementariai patinginiauti, nes juk tingėjimas – viena iš didžiųjų ydų. Tinginystė tampa yda, kai ji yra nuolatinė, o kartkartėmis nieko neveikimas leidžia atgauti jėgas. Juk ir šiandienos Evangelijoje Jėzus sako mokiniams: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“, o psalmė mini tokio poilsio vaisius: manąją sielą gaivina.
Taigi nepamirškime ilsėtis, ne tik todėl, kad taip sakė Jėzus, bet ir tam, kad atsigautume.
Išmokęs pabūti su savimi, lengviau išmoksi pabūti ir su Dievu. Šventasis Dominykas teigė, kad tik po kontempliacijos mes galime pamokslauti. Žinoma, galime pamokslauti ir be jos. Kurį laiką, kol neišsisemiame, tačiau tolesnis pamokslavimas dėl to nebeįmanomas. Taigi pamokslaujame tai, ką iškontempliavome. Tačiau tam, kad galėtume kontempliuoti Dievą, turime išmokti būti su savimi. Kol to neišmokstame, paprastai mūsų vidinis „aš“ užstoja Dievą, tad galime pradėti kontempliuoti savo fantazijas, o ne Viešpatį.
Taigi nebijokime sustoti ir pailsėti, kad mūsų siela atsigautų.
Gabrielius E. Klimenka OP yra teologijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, dominikonas pasaulietis, rašytojas, Vilniaus saugaus miesto centro pasirengimo ekstremalioms sąlygoms ir išgyvenimo pratybų mokytojas, šaulys.
Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-ar-nesi-asilas/.
