Pasibaigė Kalėdų laikotarpis, kai mes apmąstėme, kokia gi didelė Dievo meilė, su kuria atėjo Jėzus į šią žemę ir tapo žmogumi. Kitos didelės šventės yra Gavėnia ir Velykos, kai apmąstome Jėzaus Kristaus kančią, mirtį ir Prisikėlimą – tą didelę meilės kainą, mūsų išgelbėjimą už mūsų nuodėmes. O tarp tų dviejų švenčių, kurias mes apmąstome ir švenčiame liturgijoje, yra šis eilinis laikotarpis.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis visiškai nereikšmingas, jokio ypatingumo nėra šitame laikotarpyje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis visiškai nereikšmingas, jokio ypatingumo nėra šitame laikotarpyje. Tačiau šis pirmasis eilinio laiko sekmadienis (nors yra pavadintas antruoju sekmadieniu, nes pirmoji savaitė neturi savo sekmadienio) rodo, kad Dievas nori mums priminti labai svarbų dalyką – pašaukimą.
Kiekvienas iš mūsų yra Dievo pašauktas, Dievo pakviestas įgyvendinti Jo valią. Pats žodis „pašaukimas“ yra kilęs iš žodžio „šaukti“. Pa-šaukti – tai reiškia ne tik kažkokį garsą ar triukšmą, bet tai yra pakvietimas, nes Dievas turi mums kažką svarbaus pasakyti, turi gerą pasiūlymą, kad mes ką nors gero padarytume, kad neišeikvotume savo gyvenimo veltui.
Toks pirmasis pavyzdys yra Samuelis – Senojo Testamento personažas, istorinis asmuo, kuris buvo. paskutiniuoju teisėju ir tuo pačiu pirmuoju pranašu iš didžiųjų pranašų. Jis tapo Dievo įrankiu izraeliečiams, kad jie nepasitrauktų nuo Dievo, kad nenuklystų iš teisingo kelio.
Antrasis pavyzdys – tai du broliai – Andriejus ir Petras, apie kuriuos girdime Evangelijoje. Jie irgi ieškojo Jėzaus Kristaus, norėjo su Juo susipažinti, jie laukė Jėzaus Kristaus. Ir kai Jį surado, apsidžiaugė ir vienas kitą atvedė pas Jėzų.
Taip pat ir mes esame pašaukti, kaip apaštalas Paulius Pirmąjame laiške korintiečiams mus ragina – kad mes visą savo gyvenimą, visą savo asmenybę atiduotume Dievo tarnystei – ne tik siela, ne tik mintimis, bet ir savo kūnu. Turime šlovinti Dievą, nes viską gavome iš Dievo, tai ir negalime gyventi vien truputį dėl Dievo, o truputį dėl saves, truputį dėl dorybių, o truputį leisti, kad ir nuodėmės mus užvaldytų. Dievas nori mus visus savo meile apglėbti.
Taigi atsakykime drąsiai į tą pašaukimą, kuriuo Dievas mus kviečia pas save į draugystę, į bendradarbiavimą su Juo. Žinoma, kiekvienas turi savo labai konkretų asmeninį gyvenimo pašaukimą – būtų gydytoju, mokytoju ar kunigu, vienuoliu, redaktoriumi arba kažkuo kitu. Tai yra profesija, bet pagrindinis dalykas kiekvienam katalikui, kiekvienam Jėzaus Kristaus mokiniui – yra būti kuo arčiau Viešpaties. Drąsiai ženkime į tą eilinį liturginį laikotarpį kartu su Jėzumi Kristumi, kartu su Jo Evangelija!
Sveikinu visus pranciškonišku šūkiu – taika ir geris (pax et bonum)!
Kun. Piotras Stroceńas OFM Conv. yra Mažesniųjų brolių konventualų ordino vienuolis, Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios rektorius.II eilinio sekmadenio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_e02_s.html
Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-pasaukimas/
