Du dalykai paskatino šiek tiek plačiau papolemizuoti apie Lietuvos ir jos žmonių paramą Ukrainai - šito tweeto skaičiai
Ir mane kalbinančių Ukrainos žurnalistų nuolatinis klausimas, sumišęs su tam tikru nerimu - ar jūs dar nepavargote remti ir padėti Ukrainai?
Pradėsiu nuo klausimo. Į jį paprastai atsakau - “kad mes labiau pavargstam nuo klausimo, ar mes nesame pavargę padėti Ukrainai ir kai mes demonstruojame naujus paramos rinkimo rekordus, tai apie ką mes kalbam”.
Tokiam paprastesniam lygmenyje taip ir atrodo. Visuotinis “Radarom” susitelkimas, milijonas per valandą, surinkta daugiau pinigų nei Bayraktarui - tai yra labai geras lakmuso popierėlis, dar vienas pasitikrinimas, savo sąžinės pakratymas - ei, ar tu dar ne apmusijai, ei, ar kuro kainos (kuris, beje, jau kainuoja pigiau nei pusantro euro, bet didieji protestuotojai prie degalinių kažkaip nekreipia į tai dėmesio) ar augančios būsto paskolų palūkanos neprivertė užsidaryti į savo asmeninių problemų kokoną.
Matom, kad neprivertė. Bet, aišku, klausdami apie nuovargį ukrainiečiai turi omeny mus ne tik kaip Lietuvą, kaip nedidelę draugišką naciją, bet kaip tvirtą kolektyvinių Vakarų dalį. Ir tada mes galime pradėti graužtis ir skaičiuoti, kad jeigu tokių šalių kaip Vokietija ar Prancūzija piliečiai per capita surinktų tiek, kiek mes, tai kalba suktųsi apie šimtus milijonų,
Bet nėra prasmės graužtis, nes Vakarų pasaulio piliečiai nuo pat karo pradžios kalbėjo labiau “mintimis ir maldomis” nei pinigine. Aš nekalbu apie pabėgėlių priėmimą, kur Lenkija yra neprilygstama, ar protesto maršus Berlyne, bet apie labai konkrečią finansinę paramą Ukrainos karo mašinai. Be didelės Čekijos piliečių akcijos karo pradžioje, kai buvo surinkta apie 20 milijonų eurų ir po to surinkto 1.3 milijono “tankui per Putino gimtadienį” bei mus kartojusios lenkų akcijos Bayraktarui, tokių didžiulių fundraiserių mes negirdėjome, o Vakarų Europoje apskritai tyla.
Priežasčių tam yra daug ir turbūt jos visos atsiremia į tai, ką turi Lietuva - mūsų šalies mažumas šį kartą žaidžia mūsų naudai. Pas mus visi vieni kitus pažįsta. Pas mus vienas žinomesnis žmogus, turintis 10% šalies gyventojų siekiantį sekėjų skaičių Facebooke ar nepriklausoma televizija gali sutelkti žmones, nes jie visą laiką pozicionavo save kaip politiškai ir socialiai aktyvius. Kitose valstybėse žymiausi žmonės dažnai yra šoubiznio selebričiai, aktoriai ir sportininkai, kuriems a) ta Ukraina buvus nebuvus, na, reikia paskelbti, kad ją remi dėl sąžinės ramybės ir gal net sudalyvauti vienoj kitoj akcijoje, bet jau rimto fundraisingo jie nesiims, b) jų auditorija yra ne ta, kuri labai mielai skirtųsi su savo pinigais dėl karo, kuris vyksta už tūkstančių kilometrų.
Žiūrėkit, JAV įžymybės tokios kaip Arnoldas Schwarzeneggeris ar Stephenas Kingas neretai išreiškia paramą Ukrainai, tačiau žodžiai dideliais veiksmais nevirsta arba jie stengiasi laikytis kiek įmanoma atokiau nuo paramos ginklams ir kovos mašinoms, ką Lietuva priima kaip duotybę.
Antra vertus, kuo didesnė šalis, tuo didesnis susiskaldymas. Per Bayraktaro akciją Lenkijoje jos organizatoriai ne kartą su pavydu žiūrėjo į mus ir dūsavo - jums ir valdžia padeda, ir medijos jūsų pusėje, o mes esam taip susiskaldę, kad jeigu paramą renka ne tie, tai kita pusė jau jokiu būdu prie jos neprisidės.
Trečias momentas tai tikrai reikia suprasti, kad tu negali reikalauti iš italo, vokiečio ar portugalo, kad jis trauktų iš kišenės pinigus ir remtų Ukrainą. Vienas iš mus katalizuojančių veiksnių yra labai nesena praeitis, kone kiekvienoje šeimoje esantys ištremti, sušaudyti ar partizaninėje kovoje nužudyti seneliai ir proseneliai, vis dar ryškus per Vilnių sausio įvykių metu važiavusių sovietinių tankų vaizdas ir suvokimas, jog virš mūsų kabanti grėsmė nėra įsikalbėta, jokia ne Phantom Menace, o absoliučiai reali ir niekur nedingsianti.
O portugalas iš Lisabonos, ką jis? Kas yra likę jo kolektyvinėje atmintyje? Fašistuojantis Salazaras, bet ir tiek, nieko bendro su dabartine situacija. Jis nebuvo visai neseniai okupuotas, jo seneliai nebuvo tremiami, už 50 kilometrų nuo jo valstybės sienos yra Ispanija, kur pagrindiniai konfliktai šiomis dienomis vyksta futbolo aikštėse.
Pas mus už 50 kilometrų baigiasi civilizacija. Prasideda Nakties karaliaus ir jo vasalų zona. Suvesiu neišvengiamą paralelę su “Game of Thrones”, kai Nakties Sargyba į Septynių karalysčių sostinę King’s Landingą atgabena nemirėlio ranką - kaip neginčijamą įrodymą, jog už Sienos tvenkiasi blogio pajėgos, bet sostinėje iš jų tik išsijuokia.
O ką su Europa buvo kitaip? Kiek tokių rankų į Briuselį vežė Baltijos šalių diplomatai. Vežė ir vežė, o jos kaip ir knygoje būdavo išmetamos į šiukšlių dėžę. Jeigu prilygintume Europos Sąjungą daugiabučiui, tai nei bendrijos pirmininkas, nei dauguma butų nebuvo linkę klausyti tu kelių skandalistų, kurių langai į rytus, kurie įsivaizduoja, kad vakarais ten mato vilką ir reikalauja, jog visi butai už savo pinigus įsistatytų grotas. Dabar jau ir bendrijos valdyba pripažįsta, kad skandalistai buvo teisūs.
Skandalistai skandalistais, bet kodėl, pavyzdžiui, tokių akcijų nėra kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje. Juk buvome įpratę, kad jei ką, tai estai jau tikrai visur bus pirmi. Bet ir Estijos diplomatai su baltu pavydu kramto lūpas ir dūsauja, kodėl pas mus taip nėra, ir Latvijos iniciatyvos stringa. Pavyzdžiui, pradėję rinkti lėšas Bayraktarui latviai įstrigo ties 904 000 eurų, po mėnesio projektą uždarė ir toliau dviem eilutėmis parašė, kad už 750 000 eurų nupirko 15 latviškų dronų, už 60 000 eurų šešis automobilius. Labai dideliu skaidrumu nekvepia, bet gal kur nors ir be fundraisingo projekto ir yra rimtesnės ataskaitos.
Lygiai taip pat su problemomis susidūrėme vasarą mėgindami atrasti partnerių Latvijoje ir Estijoje dideliam bendram projektui. Entuziazmo nelabai buvo, o medijos ar konkretūs žmonės, kurie turėjo entuziazmo, neturėjo nei įrankių, nei skaičių, kad galėtų būtų naudingi.
Neabejoju, kad dalijimosi ir paramos kitam genas yra visų trijų Baltijos šalių DNR, bet norint jį paversti aktyviu ir multiplikuoti iki sunkiai suvokiamų skaičių dar reikia ir įrankių. Beveik visose konferencijose apie socialinius tinklus ir žiniasklaidą kolegos iš Latvijos ir Estijos dūsauja girdėdami apie Laisvės TV finansavimo modelį ir jos vykdomas pilietines iniciatyvas. “Pas mus influenceriai tik šoka ir dainuoja” - sako jie ir iš dalies yra teisūs.
Tuo pačiu Lietuvoje sėkmingai veikia ir sinergijos mechanizmas - į “Radarom” susijungė keturios NVO ir nacionalinis transliuotojas. Aš nuo pat pradžių buvau didžiausias optimistas iš visų, kad tai suveiks, ir vis dar laikausi savo pirminio skaičiaus, jog surinksim daugiau kaip 11 milijonų eurų ir nupirksim 11 radarų.
Abejojantys sakytų, kad visų “Radarom” organizatorių auditorija yra beveik totaliai persiklojanti - sėkmingos ir atjaučiančios Lietuvos burbulas. Negaliu sutikti:
* Bayraktaro pirkime sudalyvavo apie 300 tūkstančių žmonių, “Radarom” bus dar daugiau, kadangi atsirado puiki galimybė greitiems mikropavedimams skambinant trumpuoju telefonu, tai čia gali būti ir pusė milijono. Pusė milijono žmonių valstybėje, kuri apskritai turi 2.8 (na, gerai, grįžkim prie 3 milijonų, nes akcijoje dalyvauja tikrai daug užsienyje gyvenančių lietuvių), niekaip negali būti apibrėžtas kaip “burbulas”. Masiškiausiame valstybės politiniame renginyje - Prezidento rinkimuose už Gitaną Nausėdą balsavo 880 tūkstančių žmonių.
* Auditorijos panašios, bet tikrai nepersiklojančios. Jonas Ohmanas galbūt neturi tokio įdirbio socialiniuose tinkluose, gal nėra toks aktyvus komunikatorius, bet devyneri metai įdirbio padedant Ukrainai nuneša visas iniciatyvas ir pastato Joną į centrinę vietą. Aš turiu tiek asmeninius, tiek Laisvės TV skaičius soc.medijose ir Youtube, Olego auditorija jau šiek tiek kitokia, Edmundas turi atidirbęs santykius su verslais ir visuomeninėmis organizacijomis, o LRT non-stop varydama informaciją apie “Radarom” pasiekia tuos žmones, kurie nesinaudoja nei socialiniais tinklais, nei Youtube.
* Nesureikšminkime keturių žmonių nuopelnų - jie atliko darbą tapę kibirkštim, bet vis tiek pagrindinis srautas yra pajudėjus visuomenei - dalinantis žinia savo sociume, su bendradarbiais, draugais, tėvais, seneliais, bendraminčiais gyme ir pašto ženklų kolekcionavimo klube.
* Kai mes turime tokius dalyvaujančių lietuvių skaičius išsitrina ir nemaža dalis vidinės priešpriešos ir ideologijų. Žinau, kad Bayraktarui skyrė pinigus ir tie, kurie visiškai nepritaria nei mano, nei Laisvės TV vertybėms. Neabejoju, kad prie radarų pirkimo prisideda ir nemaža dalis tų, kurie dalyvavo šeimų marše ar kuriame nors šeimų sąjūdžio mitinge.
Ir čia atsiranda didelė problema maršiečių lyderiams. Bayraktaro pirkimo metu mėgintas naudoti argumentas - “Tapinas pavogė pinigus ir pralošė Las Vegase” čia jau nebeveikia.
Visų pirma, dėl to, kad jiems buvo duota suprasti, kad už savo žodžius reikės atsakyti. Kažkaip pakibus virš galvos didžiuliams ieškiniams šitas naratyvas ir apskritai mano asmenybė beveik išnyko iš Orlausko ir Janutienės laidų.
Kitas dalykas - įtikinti paskutinius likusius sekėjus, kad visi keturi didžiausi paramos fondai ir nacionalinis transliuotojas yra korumpuoti aferistai ir vagys, jau yra virš jų galimybių ribos.
Todėl belieka tokios paprastutės patyčios labiau vien tam, kad nesėdėti ir netylėti. Kaip tai daro Šeimų sąjūdžio lyderis.
O “Radarai” atlieka dar ir neblogą politikų rentgeno pjūvį. Kas palaiko Ukrainą, o kieno politinis prioritetas yra kitoje pusėje.
Žinoma, apsisprendimas remti ar neremti Ukrainą yra kiekvieno asmeninis reikalas, bet jeigu tu:
* esi Lietuvos valstybei lojalus politikas, kuris palaiko valstybės kursą remti Ukrainą
* matai nacionalinę paramos akciją, į kurią įsitraukia tūkstančiai žmonių ir organizacijų - nuo vaikų darželių iki senelių namų, nuo didžiųjų verslų iki smulkių amatininkų.
* supranti, kad tavo politinei karjerai tikrai yra geriau rinkimų ciklo metu prisijungti prie akcijos ir būti “kartu su žmonėmis”
Tai tu tikrai prisidėsi prie “Radarom”. Arba patekęs po gan griežtu rentgeno spinduliu parodysi savo tikrąsias vertybes.
Paimkim paprastą pavyzdį. Vilniaus ir Kauno mero rinkimai - regis, juose dalyvaujantiems politikams yra tiesiog būtina vienaip ar kitaip prisidėti prie “Radarom”.
Pavardžių neminėsiu, kad nesakytumėt, jog kartu su akcija darau kažkam politinę reklamą ar antireklamą, bet nustebsite - Vilniuje “Radarom” aktyviai palaiko ar bent ja pasidalina tik 2 kandidatai į merus, Kaune - 4.
Sakysit, kad viena, kad ir kokia didelė akcija, čia dar ne rodiklis, kad politikai privalėtų joje dalyvauti. Žinoma, kad neprivalėtų, bet dabar norėčiau grįžti prie vieno savo tweeto. Štai jis
Jis įdomus tuo, kad tapo populiariausiu mano įrašu Twitteryje su fantastiškais skaičiais - 800 000 peržiūrų, 3700 retweetų. Ir jis yra viena sudedamųjų dalių, kurios paaiškina, kodėl tokios akcijos yra mega svarbios ir kodėl mūsų eurai multiplikuojasi.
“Tesonet” padvigubino eurus, jie mega šaunuoliai ir tikrai įsirašė į paramos akcijų istoriją Lietuvoje, bet kiekvienas mūsų skirtas euras dar multiplikuojasi papildomai:
* Jis nuperka gyvybiškai svarbią karinę įrangą Ukrainai. Čia viskas aišku.
* Jis nuperka Lietuvai įvaizdį. Metų metų mūsų vyriausybės laužė galvą, koks turėtų būti šalies įvaizdis, kūrė šūkius, samdė brangius konsultantus, rašė strategijas. Ir nieko gero nesigavo. Iki dabar.
Lietuva dar neturėjo tiek gero PR, kiek pagalbos Ukrainai metu - ir tai ne vienkartinis dalykas, mes nuo aukščiausio iki žemiausio lygmens įrodinėjam, kad esam drąsūs, originalūs ir be baimės jausmo. Kad daug kur esam pirmieji ir pavyzdys pasauliui. Kad didžiosios šalys kartoja tai, ką darom mes. Kad kol vieni dūsauja ir palaiko užpultą šalį “mintimis ir maldomis”, mes renkam dešimt milijonų.
* Jis nuperka solidarumo jausmą. Tavo euras ir mano euras. Be mano euro nebūtų tavo euro ir atvirkščiai. Tą “laimės valandą” nuo 8 ryto mes keliamės, budinam namiškius ir kaimynus, ir jaučiam, kad tą valandą, tomis dienomis mes visi esame vienoje komandoje nepriklausomai nuo to, kuo tikim, ką darom ir su kuo miegam. Šitas solidarumas yra be proto svarbus mūsų psichinei sveikatai ir jis yra geriausias vaistas savivertei, darbingumui ir gerai nuotaikai pakelti.
* Ir paskutinis, bet bene pats svarbiausias. Teisūs sakantys, kad tie mūsų dešimt radarų, ir trys jūriniai dronai, ir vienas Bayraktaras karo nelaimės ir yra tik lašas jūroje. Teisūs tie, kurie sako, kad “pažiūrėkit į tai, kiek milijardų paramos skiria Amerika ir baikit fontanuot iš džiaugsmo dėl savo dešimties milijonų”.
Jie teisūs, bet tokie teisuoliai ir pralaimi karus. Jie susiskaičiuoja milijardus Exceliuose, išsiveda karinės galios formules ir nustato, kad remiantis šitais skaičiais nustato, kad “Kyjivas bus paimtas per tris dienas”.
Ir Kyjivas nepaimamas per tris dienas. Ir jie suklysta, nes empatiją, dosnumą, žmogiškumą, užsispyrimą ir savitarpio pagalbą labai sunku įdėti į Excelius.
Mes niekada nesurinksim milijardo eurų Ukrainai. Bet tie penki eurai, kuriuos užsispyrę lietuviai aukoja ir aukoja Ukrainai, vis skambina ir skambina, kol reikia pakelti sąskaitos limitus, vis renka ir vis veža - jie rezonuoja ukrainiečių širdyse, jie pakelia kovinę dvasią ir visais kanalais skambina it tais Kudirkos varpais - laikykitės, laikykitės, laikykitės, jūs ne vieni ir niekada nebūsit vieni. Šitas skambesys mūsų diplomatų ir politikų lūpomis nusirita per Briuselio, Berlyno, Paryžiaus ir Vašingtono koridorius.
Bet svarbiausia - jis pasiekia Bachmutą ir Kramatorską, Odesą ir Charkivą, Dniprą ir Kyjivą. Sustiprina, palaiko, padrąsina - kol ten kažkur aukšti dideli žmonės kalba apie milijardus, čia su jumis ir už jų stovi visa nacija. Nedidelė, bet užtikrinta. Stovi ir stovės.
