Knygų apie švietimą ir mokyklą, kurios būtų skirtos ne mokytojams, mes neturime. Jei aš klystu, pataisykite ir nurodykite tokią knygą, nes švietimo problemos man visada buvo įdomios ir iki šiol man nesuprantama, kodėl pagrindiniai valstybės lyderiai joms skiria tik nominalų dėmesį, užuot sutelkę čia visą savo dėmesį ir įtaką.
Karolio Klimo „Mokytojas“ yra knyga, skirta visiems, kurie apie gyvenimą mokykloje žino tik iš savo praeities prisiminimų ir portalų straipsnių apie nelaimingus ir sugniuždytus abiturientus, kurie pasipila kiekvienais metais prasidėjus brandos egzaminų sezonui.
Tai klasikinė „coming of age“ konstrukcija, kurioje protagonistas atranda savyje pašaukimą, susiduria su didžiulėmis problemomis, savo užsispyrimo ir talento dėka jas įveikia, triumfuoja ir būdamas šlovės viršūnėje pasitraukia.
Įtaresni skaitytojai galėtų imti murmėti, kad visa trumpa autoriaus karjera mokykloje buvo sukurta būtent tam, kad jos pabaigą vainikuotų knyga, jau tapusi bestseleriu.
Įdomiausia knygos dalis – „jaunojo Verterio kančios“, kai gyvenimo prasmės ieškantis idealistas ima dirbti mokykloje už 766 eurus per mėnesį, pameta valandų skaičių, nebemiega, susigadina skrandį, ima skųstis nesibaigiančiais galvos skausmais ir į mokyklą kiekvieną dieną žengia kaip gladiatorius į kovą. Arenoje jo laukia ir mokiniai, ir jų tėvai, ir į entuziastą skeptiškai žvelgiantys patyrę mokytojai ir administracija.
Santykių su mokiniais evoliucija aiški nuo pat pradžios – žinai, kad mokytojas triumfuos, tačiau įdomu skaityti jų dinamiką. Daug kam ji gali sukelti šoką, dabartiniai tėvai įsitikinę, kad jų „aukseliai“ yra idealūs ir tie „aukseliai“ puikiai jais manipuliuoja, patys būdami įžūlūs nepraustaburniai, į mokytoją žiūrintys iš aukšto, galintys pasiųsti jį ant trijų raidžių, puikiai žinantys savo teises ir labai dažnai pamirštantys pareigas. Įsivaizduojantys, kad nuolatinis TikTiko feedo scrollinimas jiems kažkokiu būdu suteikia nesibaigiantį išminties ir žinių šaltinį, o knygas skaito tik „gyvenimo ir draugų neturintys moksliukai“.
Santykius su kolegomis mokytojais autorius suveda į vieną personažą – mokytoją Aldoną, kuriai jis suteikia visų tų šimtų pavargusių, ciniškų ir išmokusių pragmatiškai nukirsti kampus mokytojų bruožus. Skaitytojui čia irgi gali būti šokas – prisiklausius blėnių apie „mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“, realybėje yra daug mažiau pastelinių ir daug daugiau nykiai pilkos spalvos. Šokas gali būti ir tiems, kurie idealizuoja mokytojus – tarsi tarp jų nebūtų beviltiškų retrogradų, įstrigusių kažkur 90-uosiuose, nemylinčių vaikų ir tik mechaniškai atliekančių savo darbą, nes nieko kito jie nemoka.
Knygoje nemažai autobiografinių elementų – gan atvirų pasakojimų apie vakarėlius, santykius su merginomis ir Tinderio pasimatymus. Susidaro įspūdis, kad tai autoriaus triukai norint dar labiau patikti skaitytojui. Man įdomesnis pasirodė sprendimas per dialogus su mokiniais pateikti knygoje kelių klasikinių kūrinių analizę, daug kam vertingas bus ir autoriaus pasiūlytas privalomos neprivalomos literatūros sąrašas. Mėgstantiems rekomendacijas knygą verta įsigyti vien dėl to.
Knygą aptariau su keliais mokytojais, kurie mokyklai atidavė keliasdešimt metų, prisimena ir sovietinius laikus, ir Nepriklausomybės transformacijas ir dabartinę „zetkių“ kartą. Jie atlaidžiai šypsojosi matydami jaunojo mokytojo bravūrą ir norą pasirodyti superherojumi.
„Išsinerti iš kailio vienerius ar dvejus metus, kad patiktum mokiniams ir taptum jų mylimuku, nėra sudėtinga“ – sakė jie – „pabandyk tai padaryti dešimt metų, dvidešimt metų ir tada jau rašyk knygą „Mokytojas““
Iš dalies jie teisūs – „Mokytojas“ tik paviršutiniškai užkabina mokyklos gyvenimą, tačiau gan tiksliai sudeda akcentus. Kita vertus – o kur gi tų patyrusių nusipelniusių mokytojų knygos, parašytos taip, kad jas graibstytų iš knygų lentynų?
Padiskutuokim?
* Kas juos labiausiai nustebino ar šokiravo knygoje?
* Jei turite mokyklinio amžiaus vaikų, kiek jūs žinote, kas iš tikrųjų vyksta mokykloje, kokie yra mokytojų ir mokinių santykiai?
* Kaip manote, ko reikia dabartiniam mokytojui, kad jis galėtų atliepti naujosios kartos poreikius ir rastų su jais bendrą kalbą?
* Senieji mokytojai, kurie vis dar „laiko fortą“ – viešai kalbant apie mokytojų trūkumą, ar bus, kas juos pakeičia?
* Ar jūs kada nors galvojote ar galvotumėte, jog norėtumėte mokyti?
* Kaip jums pasirodė pikantiški biografiniai ir mokytojiški kūrinių analizės intarpai?
* Kaip vertinate autoriaus pasitraukimą iš mokyklos ir jo argumentus? Pabėgimas iš mūšio lauko, natūralus jauno žmogaus sprendimas ar tiesiog PR projekto pabaiga?
Ir tuo pačiu skelbiu gegužės Knygų draugijos kūrinį – tai bus ką tik lietuvių kalba išleista lenkų rašytojo Andrzejaus Sapkowskio knyga „Kvailių bokštas“, kuria jis pradeda savo „Husitų trilogiją“.
Sapkowskį turbūt daug kas geriau žino dėl jo „Raganiaus“ ciklo, kurį dar labiau išgarsino super populiarus ir labai geras kompiuterinis žaidimas „Witcher 3“, o jau į stratosferą pakėlė ne toks geras, bet vis tiek žiūrimas Netflixo „Witcher“ serialas.
Jeigu nežinote „Raganiaus“, tai dumkite į knygyną ir pirkite, nes tai tikrai viena geriausių fantasy žanro knygų (aš nepamiršau savo pasižadėjimo sudaryti privalomų perskaityti fantasy knygų sąrašą, kurio prašė prenumeratoriai)
Bet dabar drauge skaitykim „Kvailių bokštą“, kuris, mano nuomone, yra gerokai brandesnis ir literatūriškai vertingesnis už „Raganių“, tačiau dėl savo istorinės specifikos sunkiau įveikiamas. O istorinė specifika mums labai artima, nes veiksmas vyksta pas kaimynus lenkus, Sapkowskis puikiai atskleidžia to meto gyvenimą, nepabijodamas pridėti ir maginės fantastikos elementų. O mes atrandam lietuviškumo. Šitas pasažas apie Brazauską vis dar išverčia mane iš kojų:
„Pailgą kiaušinio formos būtybės – o kad tai ne žmogus abejonių nebuvo – galvą puošė raudoni plaukai, portretą papildė kreiva nosis ir išsprogusios raudonomis gijomis paženklintos akys. Ir ausys. Tokios didelės, kad prašėsi žodis „kolosalios“.
- Aš mamunas,- nusikvatojo būtybė ir nusišnirpštė,- iš Žemaitijos. Tibaldas man netgi sugalvojo žemaitišką pravardę. Iš tiesų tai mano vardas yra Malevoltas. Janas Malevoltas. Bet prie žmonių vadink mane Brazausku.“
XV amžius. Reinmaras iš Bieliavos yra smalsus ir protingas jaunuolis: mokytas žolininkas, gydytojas ir... beviltiškas romantikas. Suviliojęs rūstaus riterio žmoną, gražuolę Adelę, vaikinas užklumpamas nusikaltimo vietoje ir yra priverstas sprukti.
Reinmarui ant kulnų lipa ne tik keršto trokštantys Adelės broliai, bet ir riterio užsiundyta Šventoji Inkvizicija. Silezijos žemėje nenumaldomai auga įtampa tarp kryžiuočių ir husitų. Laviruodamas tarp priešiškų jėgų ir stengdamasis išvengti persekiotojų žabangų, Reinmaras atkeliauja iki legendinio Kvailių bokšto.
Visą trilogiją jau seniai esu perskaitęs rusiškai, nes, deja, lenkiškas originalas man neįkandamas, dabar bus puiki proga atsišviežinti ir įvertinti lietuvišką vertimą. „Kvailių bokštą“ aptarsime birželio viduryje.
Knygą galite įsigyti:
Alma Littera - registruotiems skaitytojams 18.88e
Pegase - Pegaso klubo nariams 22.55e
