Pirmas skyrius Antras skyrius Trečias skyrius Ketvirtas skyrius
Penktas skyrius Šeštas skyrius Septintas skyrius Aštuntas skyrius
Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.
Devintas skyrius Dešimtas skyrius Vienuoliktas skyrius Dvyliktas skyrius
Taip pat Audiotekoje pirmosioms dviem knygoms “Vilko valanda” ir “Maro diena” su kodu GARSOMETAI yra taikoma 30% nuolaida.
O iš viso nieko neskaičiusiems arba pamiršusiems - čia yra abiejų pirmųjų knygų santraukos
Keturioliktas skyrius
Baltijos jūra, 1908 lapkritis
- Taisykitės, ponai, ne viešbutis čia, bet vis patogiau negu carinių karstuose,- tarė mostelėjęs ranka kapitonas Lundas.
Dar konstruktui nepajudėjus įgula greitai užėmė savo vietas. Mechanikai konstrukto gale prie baterijų ir generatorių, kokas įsitaisė mažyčiame kambuze, kur ėmėsi skaičiuoti konservuoto maisto ir geriamojo vandens porcijas, šauliai sustingo prie savo angų šonuose, o atsakingas už torpedas jūreivis įslydo į jam skirtą pusiau gulimą vietą laivo priekyje.
Keleiviai kartu su kapitonu, jo padėjėju ir vairininku atsidūrė pagrindinėje patalpoje su didžiuoju iliuminatoriumi. Čia buvo kapitono tiltelis su valdymo įrenginiais, ragelis susikalbėti su mechanikais ir šauliais, šalia stovėjo stalas su žemėlapiais ir navigacijos prietaisais, o šonuose minkštasuoliai, ant kurių po kapitono mosto susėdo “Ūdros” keleiviai. Iš sienų sklido minkšta lengva šviesa, atskirai buvo apšviestas kapitono tiltelis.
Feniksai vienodais judesiais nusimetė nuo pečių krepšius ir pasidėjo tarp kojų. Atrodė, kad jiems visiškai vienodai, jog atsidūrė geležinėje dėžėje ir panirus po vandeniu nuo neišvengiamos mirties juos skiria tik keli coliai grūdinto stiklo. Gaivintojų vyresnysis apie tai galvojo, bet pasistengė nustumti tokias mintis tolyn ir įsižiūrėti pro iliuminatorių. Priekyje tamsą sklaidė nuo bokštelio krentantis šviesos spindulys. “Kažin kaip ir kuo jie sugeba pasišviesti, juk ne dujinėmis lempomis ir ne audros žibintais” - ūmai tapo smalsu gaivintojui.
Kapitonas Lundas atsisėdo į savo vietą, patogiau po ranka prisitraukė jūrlapius.
- Veskite mus į jūrą, vairininke Kruusai.
- Klausau, kapitone.
Konstruktas tyliai praslydo tarp Pietinio ir Vakarinio bulverkų į Karo uosto vandenis ir už Vakarinio bulverko pasuko į atvirus Revelio reido vandenis. Kairėje liko mirksintys gynybiniai Karlusto salos bokštai. Konstruktas slinko neskubėdamas, siūbuodamas nuo reide atsiradusių bangų, spinduliu grabinėdamas tamsius vandenis priekyje.
- Kol neprašvis, taip ir sliūkinsim,- neatitraukdamas žvilgsnio nuo jūrlapio pasakė kapitonas Lundas, o tada prisitraukė ragelį,- bokštelis? Ką mūsų fesendenas, nieko?
- Nieko, kapitone,- atsiliepė gergždžiantis balsas,- osciliatorius ramus kaip klebono šeimininkė.
- Vakar vakare reido akvatoriją išžvalgė mūsų dirižabliai, iki pat imperijos sienos nė vieno laivo, bet geriau pasisaugoti,- Lundas atliko ir šeimininko vaidmenį.
Prieš švintant ėmęs bruzdėti kokas pasiūlė ankstyvus pusryčius ir kavos.
- Pasinaudokite proga, jei skrandžiai tvirti,- mįslingai pastebėjo kapitonas.
- Priekyje Grosholmas,- pranešė vairininkas
- Labai gerai, Kruusai, laikykimės dešinės palei Rohaniemio kyšulį.
- Gylis dvylika, gylis dešimt, gylis aštuoni,-pranešinėjo į prietaisus akis įsmeigęs dar vienas matrosas.
- Sekliau nebus,- skaitydamas jūrlapį atsiliepė Lundas ir gurkštelėjo kavos,- dar arčiau kyšulio, pone Kruusai.
- Klausau, kapitone.
Lapkričio naktis lėtai ir nenoriai atleido savo gniaužtus. Pasaulis už iliuminatoriaus pamažiukais įgijo kontūrus, Piipas dar spėjo pastebėti pro šalį praslenkančios kažkokios salos kontūrus.
- Kumplasaris,- lyg perskaitęs jo mintis tarė Lundas,- paskutinioji laisvojo Revelio dalis.
- Gylis dvylika metrų, dvidešimt penki metrai, trisdešimt du metrai.
- Mes jau niekieno vandenyse, Suomijos įlankoje. Bokšteli, pastatykit ausis, išplėskit akis. Variklių skyrius, įjungiam kristalus. Pone Kruusai, kreiseriniu greičiu pirmyn. Keleiviai, įsitverkite, jūra pyksta.
- Ai, ai, kapitone,- pasigirdo atsakymai.
Vėlyvo rudens Baltija iš karto parodė savo jėgą. Pro iliuminatorių matėsi atsiritančios pašiauštos bangų keteros, jos trankėsi į stiklą, konstruktą iš karto ėmė mėtyti į šonus.
- Stabilizatoriai,- įsakė Lundas, viena ranka įsikibęs į kėdės atkaltę, o kita prilaikydamas jūrlapius ir kavos puodelį.
Gal tie stabilizatoriai ir padėjo, bet gaivintojas ramybės nepajuto. Smūgis, dar vienas smūgis į stiklą. Žiūrėti, kaip prieš pat nosį trankosi tave pražudyti galinti stichija, Gaivintojų ložės Vyresniajam tapo per sunku, jis užsimerkė. Ir iš karto pasigailėjo, vaizduotė ėmė piešti paveikslą, kaip stiklas įskyla, į visas puses kaip voratinklis nubėga įtrūkimai ir galiausiai nesuvaldomas vandens srautas plūsteli į vidų. Piipas skubiai atsimerkė. Stiklas priekyje buvo sveikas, konstruktą kratė ir purtė, o prieš juos stovėjo kokas, tiesdamas popierinius maišelius.
Kitas valandas Piipas prisiminė kaip nesibaigiantį skausmingą košmarą. Pusryčiai seniausiai iškeliavo į maišelius, kokas atnešė dar, liepė gerti vandens ir gaivintojas gėrė, mintyse keikdamas Prahą, didįjį magistrą, jo avantiūras ir tą dieną, kai jis peržengė Revelio ložės duris. Kažkiek guodė faktas, kad ir net niūrieji feniksai retkarčiais prispausdavo burną prie maišelių, o perbalę veidai dar labiau kontrastavo su jų juodais apdarais. O jūra buvo net nelabai audringa, tiesiog lapkričiui įprastai nerami, kaip paslaugiai informavo Lundas. Piipui kilo įtarimas, kad kapitonas paslapčia mėgaujasi savo svečių bėdomis. Įdienojus iš dangaus ėmė šnioti lietaus šuorai, matomumas dar labiau suprastėjo,
- Priekyje dešinėje Galingoji sala,- sutraškėjo balsas iš bokštelio.
- Didesnį lanką, vairininke Kruusai,- nurodė kapitonas,- lietus mums į naudą, bet neduokim progos kokiam nors nusimyžti išėjusiam aštriaakiam įgulos kareivėliui pamatyti, ko nereikėtų pamatyti.
Galingoji sala, prie kurios matėsi prišvartuoti keli nedideli burlaiviai, atitolo į šoną, praslinko ir dingo lietaus užuolaidoje. Po pusvalandžio vairininkas atsisuko į kapitoną.
- Iki Seskaro salos aštuonios jūrmylės,- informavo jis.
- Mūsų taškas B - pasitikrinęs su jūrlapiu patvirtino Lundas,- minimalus greitis, pone Kruusai, mašinų skyriau, pradedam baterijų krovimų procedūrą, bokšteli, stebėkite ir laukite švyturio..
Konstruktas sulėtėjo, bangos jį toliau siūbavo, bet gaivintojas su palengvėjimu atsiduso.
- Baterijos pakrautos, Vickersas išjungtas,- po kurio laiko pranešė mašinistai.
- Matau švyturį,- beveik tuo pačiu metu atsklido traškantis šūksnis iš bokštelio.
- Kaip vaistinėje,- patenkintas persibraukė ranka per plaukus Lundas.
Dabar ir keleiviai pro didįjį iliuminatorių išvydo tolumoje žybsinčią spingsulę, vos matomą per nesibaigiantį lietų.
- Seskaro švyturys. Imperiniai vartai. Ponai, mes priešo teritorijoje. Čia mūsų taškas B. Įgula, ruošiamės panirimui.
Jei kas būtų galėjęs matyti, būtų išvydęs, kaip bangų mėtomas cigaro formos metalinis daiktas lėtai panyra po vandeniu. Bet matyt, aišku, niekas nematė. Seskaro saloje įsitaisę imperiniai žvalgai ir jų švyturys buvo akli. Nieko nepastebėjo ir pagrindinio carinio gynybinio placdarmo - patrankomis apsikaišiusios Kronštato tvirtovės stebėtojai, ir virš jos ratus sukę du “Koršuno” klasės dirižabliai.
Imperija net nenutuokė, kad mažas įžūlus konstruktas Baltijos gelmėse skverbiasi į pačią jos širdį.
X X X
Nepaisant nekokio oro Nikolaus krantinėje Sankt Peterburge buvo triukšminga. Iš Nevoje prišvartuotų nedidelių barkasų žvejai pardavinėjo šviežią sugautą žuvį, kimiais balsais skelbdami kainas ir dosniai atmiešdami jas sodriais kiekvienam save gerbiančiam žvejui būtinais keiksmažodžiais. Garus į dangų leido aukštyn žemyn Nevos upe pukšintys laivai, pirmyn atgal tarškėjo vežikų genamos dvikinkės, krantinę nusagsčiusiuose namukuose buvo pardavinėjama viskas nuo alaus iki ką tik išrūkytos voblos, o prie bendro alaso prisidėjo ir kiek atokiau nuo krantinės džeržgianty…