Tai odė miesto deivėms, kurių taurėse teliuškuojantis eliksyras pabudina snaudžiančią vidinę žebenkštį. Pastaroji nagiukais čiupt čiupt ir išsiveržia į laisvę, už kurią mainais ji miesto deives apdovanoja saldžiomis nuodėmėmis... t.y. nuotykiais. O pirmadienį burtams prasisklaidžius, miesto deivės vėl krapšt krapšt prie ekranų dailias nugaras išrietusios miesto stiklainiuose ar nuotoliniu. Ir vėl lyg nieko nebūta, bet tuo pačiu ir niekada daugiau!
Ei, miesto deivės - žebenkštėlės, šis gabalas jums!
Žeb xx
