Ar kompozitorių neužbaigtus kūrinius būtina kitiems autoriams užbaigti? Ar tokiu būdu nepažeidžiame pradinio sumanymo ir neapribojame klausytojo vaizduotės? Iki kokios ribos galima perdirbti klasikinius kūrinius? Ar vieno stiliaus kaita kitu nepakeičia ir kūrinio esmės? Į šiuos ir kitus klausimus atsako ieškoma M. K. Čiurlionio nebaigtų ir kitų autorių užbaigtų kūrinių, į jazz‘o kalbą transkribuotų J. S. Bacho „Fugos meno“ polifonijų parade 177-je „Audiologų“ laidoje.
Ved. Giedrius Kuprevičius.
