Kai švietimo sistema bando priimti visus, vis dar yra paauglių, kurie į ją neįsilieja. Lietuvoje veikia dvi jaunimo mokyklos, į kurias perkeliami mokymosi ar elgesio sunkumų turintys jaunuoliai. Jų amžius nuo 12-os iki 21-erių metų. Jose mokosi 219 paauglių ir jaunuolių.
Kai kurie socialiniai darbuotojai, dirbantys su gatvės vaikais ir paaugliais, įsitikinę, esą tokių vaikų koncentravimas vienoje vietoje neretai sukuria „probleminių komandą“, kuri iš naujo mokosi nusikalsti. Nors jaunimo mokyklose bandoma padėti – siūlomos alternatyvios pamokos, individualus dėmesys – daugumai mokinių tai tampa tik dar vienu atskirties ženklu.
Kai kurie tokių mokyklų mokiniai dalijasi, neva vietoje pagalbos jie šiose mokyklose dažniau patiria chaosą, abejingumą ar net smurtą. Neretai pamokų jie nelanko, trina laiką prekybos centruose arba įsivelia į neteisėtą veiklą. Jaunimo mokyklų pedagogai stengiasi, bet dažnai jų pastangų nepakanka prieš sisteminius iššūkius ir bendrą motyvacijos stoką.
Tad klausimas išlieka: ar jaunimo mokykla yra šansas pakeisti kryptį, ar tylus pripažinimas, kad sistema ne visus nori ar moka priimti? Ir ar tikrai jaunimo mokyklas reorganizavus į suaugusiųjų mokyklas (tokių šiuo metu Lietuvoje yra 12-a, o jose mokosi 3485 mokiniai nuo 7-erių iki 21-erių metų) padėtis kardinaliai pasikeistų? O gal tai nori tiesiog atsikratyti „nepatogiaisiais“?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Inga Jagelavičiūtė, Vilniaus „Gijos“ jaunimo mokyklos direktorė, laikinai einanti Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorės pareigas, Tomas Kurapkaitis, socialinis darbuotojas, dirbantis su gatvės vaikais, amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ vadovė Dalia Beigienė.
Ved. Jonė Kučinskaitė
