Šią savaitę pristatytas tarptautinis mokytojų tyrimas TALIS rodo, kad Lietuvos mokytojai itin pasitiki savo skaitmeninėmis kompetencijomis. Net 80 procentų (iš apklaustų daugiau nei 4 tūkst. šalies pedagogų bei dar apie 200 mokyklų vadovų) tvirtina gerai mokantys naudotis technologinėmis priemonėmis (EBPO šalyse taip atsakė tik 70 proc. pedagogų). O 39 proc. jų jau įsileido dirbtinį intelektą (DI) į klases (EBPO šalyse - tik 36 proc. mokytojų naudoja DI įrankius). Iš pirmo žvilgsnio – viskas sklandu, modernu Lietuvos mokyklose. Bet realybė gerokai spalvingesnė.
Mokiniai su technologijomis žongliruoja lyg su kamuoliukais – greitai, be pastangų, kartais net be supratimo, kur tie kamuoliukai nuskrenda. Jie prašo DI pagalbos ruošiantis pamokoms. Tiesa, ne tam, kad išmoktų, o kad „būtų greičiau“.
Mokytojai tuo metu žiūri į DI įrankius su atsarga – tarsi į naują kolegą, kuris dar neaišku, ar padės, ar sugriaus jų darbo ritmą. Jie suvokia, kad technologijos – ne tik darbą palengvinanti priemonė, o ir iššūkis.
Tad kyla klausimas – ar technologinis greitis prilygsta technologiniam brandumui? Ir kas švietime turėtų vesti į priekį - mokiniai, kurie eksperimentuoja, ar mokytojai, kurie atsakingai vertina pasekmes?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Miglė Glušauskaitė, Kauno Veršvų gimnazijos biologijos mokytoja, Gražina Korvel, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto profesorė, ir Edvinas Šulcas, „Adform“ generatyvinio dirbtinio intelekto komandos techninis vadovas.
Ved. Jonė Kučinskaitė.
