Skaitytojams pristatydamas antrą savo eilėraščių knygą „Apytiksliai trys“, poetas Artūras Valionis jos turinį apibūdiną taip: „Tai kalbos ir tostai įvairioms progoms, sąnašų ir išnašų rinktinė, ironiškai romantiška lyrika (viltis įskaičiuota), tradicinis postmodernizmas“.
Skaitant šią knygą apie trečią valandą nakties, darosi šiek tiek nejauku, kad, štai, dabar trečia valanda nakties, o tu, skaitytojau, garsiai juokiesi dėl viso to „tradicinio postmodernizmo“. Šypsaisi šią knygą skaitydamas ir trečią valandą dienos. Na, nebūtinai trečią – apytiksliai trečią.
Pavyzdžiui, vienas šios knygos eilėraščių, pavadintas „Teliuko dainelė“: aš turiu teliką:/ valgau prie teliko/ miegu prie teliko/ myliuosi prie teliko/ o kas man teliko?
Su Artūru Valioniu rimtai ir nelabai rimtai pasikalbėsime apie tai, kas būna prieš eilėraštį ir kas lieka po jo. Ir dar apie tai, ar eilėraštyje lieki vienas, ar mūsų du – tu ir skaitytojas, ar, visgi, yra dar kažkas ir trečias. Apytiksliai trečias.
