„Iš tiesų neturiu šaknų – kaip daugelis šio pasaulio gyvių ir negyvų daiktų, įskaitant ir paukščius ir akmenis“, – rašo Sara Poisson savo naujausioje esė knygoje „Grožio mašina“.
Saros Poisson naujausioje esė knygoje susiduriame su nuolat patiriamomis, išgyvenamomis neapibrėžtumo, neaiškumo situacijomis, tarpinėmis būsenomis, su nevienareikšmiu požiūriu į daugelį dalykų, taip pat ir į grožį.
Kodėl apie Vilnių kalbama be jokių svarbių kultūrinių kontekstų, be istorijos?
Ar reikia drąsos rekonstruoti vaikystės ir paauglystės laikų literatūros skaitymą, kuris buvo ne protingas, o instinktyvus, emocionalus, veikiamas visai kitokių impulsų negu suaugusiųjų skaitymas ir rašymas?
Ir kodėl autorei patinka skaityti tekstus, kuriuose rašytojai kalba apie vaikystę?
