2014 m. pabaigoje Nacionalinėje galerijoje vyko Architektūros (pokalbių) fondo paskaitų ciklas “Koks miestas?”. Paskaitose buvo aptariamas šiuolaikinis miestas, svarstyta, kas formuoja jo įvaizdį, kokį vaidmenį šiame procese atlieka ideologija, kalbėta apie praeities ir dabarties miesto vizijas. Vienas iš ciklo renginių buvo skirtas miesto ir atminties temai - pasakojimui apie utopijas.
Po XX a. socialinių eksperimentų žmonijai dingo noras žavėtis utopijomis. Net teisingos ir geros visuomenės idėja neretai yra pajuokiama ir laikoma kažkuo iš utopinių fantazijų sferos. Tik kažkodėl pamirštama, kad utopija, mūsų pasaulyje išvaryta pro duris, sugrįžo pro langą. Įvyko jos privatizacija – šiandien mes svajojame ne apie gerą visuomenę ar bendruomenę, o apie gerą savo pačių gyvenimą ir individualią sėkmę. Bet kur lieka miestas? Juk jis yra tikroji utopijų ir jų vedinių – eutopijų ir distopijų – erdvė. Paradoksalu, bet miestas iš simbolinio mąstymo erdvės, estetinio miesto kūno ir kultūros atminties gyvojo lauko šiandien virsta atminties karų vieta.
Plačiau apie visa tai išgirsite filosofo, idėjų istoriko, akademiko, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto mokslo prorektoriaus Leonido Donskio paskaitoje.
