Vienas iš, atrodytų smulkių, neišplėtotų, tačiau labai gyvybingų, žaismingų tautosakos žanrų – paukščių balsų pamėgdžiojimai – galėtume laikyti tokio susikalbėjimo bandymu. Kas tai per paveldas, kokioje aplinkoje jis gyvavo – šios laidos tema. Ir be abejo – paukščių, daugiausiai mažųjų, pavasarinių, bei jų kalbą išbandančių žmonių čiulbėjimai, papildyti gražiai su gamta sugyvenančių kultūros perėmėjų pasakojimai. Klausysimės šeduvietės Emilijos Brajinskienės, Valerijos Mizinienės iš Sedos, kitų pateikėjų ir iš jų išmokusių vaikų atliekamų pamėgdžiojimų, sakmių, dainelių.
