Laida „Ryto rasa krito” tęsia paslaptingojo žiemos portreto tapymą. Šaltis ir baltuma – pagrindiniai jos gamtinio veido požymiai. Taigi dar keletą pastebėjimų apie sniegą, šiuokart – laikinumo simbolį ir jo sąsajas su chtonišjąja sritimi, apie tai, kaip jo kilmė nusakoma pasakose, kas galėtų būti sniego senio ar bobos pirmtaku. „Nuo amžių kubilai, kasmet nauji antvožai” – kas tai? Ogi kitas šalčio vaikas – ledas. Koks įdomus, daugialypis jo prasmių spektras, kaip šias prasmes atspindi mįslės, priežodžiai, dainos, kita tautosaka, ir praskleis ši laida.
