Vėlinių, Ilgių laikotarpiui skirta laida, kaip ir įprasta šiam laikui, kreipia mintis toliau įprastos kasdienybės, čia – būties, bando praverti vartus anapus ir į praeitį. Šiuokart prisimenami įvairių laikų mirusiųjų minėjimo papročiai, veiksmai, tikėjimai, bet tai daroma pabrėžiant ne tiek juos, kiek tai, į ką jie nukreipti. Taigi kalbama apie protėvius – savus artimuosius, gimines, ir ypač apie bendriau suvoktą šią instituciją, buvusią ir, tikėtina, tebeesančią itin reikšminga žmonių egzistencinėje sanklodoje. Kodėl – vienu kitu potėpiu laida ir bando praskleisti.
