„suku suku gervę...“ Gal ir nesuksim iškėlę kepurių, šaukdami „suku suku gervę“, bet sulaikyti jas besirengiančias palikti mūsų kraštus ir išsinešti vasarą tikrai norėtumėm. Tai bent pakalbėkime apie jas – pats metas, girdint tolyn dangumi, virš žemės laukų, miškų, ežerų skaidriame, išretėjusiame vakaro ore nusidriekiantį gervių klykavimą. Tai ką apie gerves manė, kalbėjo, dainavo mūsų ir kitų kraštų žmonės – laidoje „Ryto rasa krito“.
