Laida dar kartą kviečia pasivaikščioti po mišką – neatsiejamą mūsų kraštovaizdžio ir pasaulėvaizdžio dalį. Taip sutapo, kad mūsų paliestas senasis, gimtasis miško suvokimas, pagarbus santykis su šia šventybę saugančia gamtos kūrinija pasirodė akivaizdžiai priešingas šiandieniniam vertybes prarandančiam požiūriui į miškus, gamtą, kai net Labanoro giriai – vienam įstabiausių Lietuvos gamtos masyvų – kyla žmogaus savanaudiškumo, grobuoniškumo grėsmė. Tačiau šiuokart daugiau dėmesio skiriama paslaptingiems, tamsesniems miško kampeliams – žinoma, vėlgi dvasios, mūsų protėvių pasaulio regos akimis. Sakmės, tikėjimai, prisiminimai – jie pavedžios slėpiningais miško takais, gal net paklaidins...
