Jau ne pirmą dešimtmetį mokslininkai ir institucijos suka galvą, ką daryti su plastiko atliekų kalnais. Europos Sąjungoje beveik pusė tokių atliekų sudeginama, o trečdalis surenkama perdirbimui, iš kurių pusė išvežama į kitas šalis, kur jų likimas apskritai neaiškus.
Todėl daug vilčių dedama į bioplastiką – ypač į aplinkoje suyrančias medžiagas, gaminamas iš biomasės. Europos Komisija remia jų tyrimus ir diegimą, bet vis tiek dar skeptiškai žiūri į bioplastikus kaip alternatyvą įprastiniam plastikui. Paprasto technologinio sprendimo ir čia nepavyksta rasti. Bioplastikų chemija sudėtingesnė nei atrodo, pramonė neturi ekonominės paskatos keistis, o plastiko atliekos yra ne tik technologinė, bet ir kultūrinė problema.
Trys žurnalistai šį rudenį Lietuvoje, Italijoje ir Vokietijoje aiškinosi bioplastikų perspektyvas žiedinėje ekonomikoje. Jie gilinosi į jų tyrimus, reguliavimą ir perdirbimą Europos Sąjungoje.
Autorė Daiva Repečkaitė
Redaktorė Vaida Pilibaitytė
Bendradarbiai: Simone Fant, Jelena Malkowski
Faktų patikra: Kornelija Ukolovaitė
Tyrimą finansavo Journalismfund Europe fondas.
Nuotrauka: Aurore Martignoni/ EC - Audiovisual Service, 2023
