„Mes, mamos, auginančios intelekto negalią turinčius vaikus, neturime teisės nei sirgti, nei numirti, nes, šiai dienai, dar vis nėra teikiama tinkama individuali pagalba. Tačiau gyvenimas negali sustoti ties kitokiu vaiku. Į savo vaiką pirmiausia reikia žiūrėti ne kaip į negalios kūdikį, o kaip į savo ir labai mylimą, Dievo dovanotą“, – laidoje sako pašnekovės: Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ asociacijos vadovė Dana Migaliova ir asociacijos tarybos narė Ramunė Lebedytė Undzėnienė. Laidoje kalbamės apie viltį. Viltį, be kurios nebūtų nei meilės, nei tikėjimo. Apie viltį, kuri įkvepia jėgų gyventi ir veikti, apie viltį, kuri teikia nusiraminimą bei pagalbą.
Pokalbis apie tai, ką veikia sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ šiandien, o taip pat apie asociacijos susikūrimą 1989 metus, kai kalbėti apie sutrikusio intelekto žmones dar vis buvo tabu, apie pirmąją stovyklą blokados metu ir apie tai, kai norėdamas aplankyti savo vaiką, turėdavai gauti įstaigos, kurioje buvo globojamas vaikas, vadovo leidimą. Apie šiandieninius iššūkius, lūkesčius ir vis dar gyvą baimę.
Ved. Žydrė Gedrimaitė
