1959 metų balandžio 7 dieną Stanfordo universiteto Kalifornijoje mokslininkams pirmą kartą pavyko pasiųsti į Saulę radijo bangas, kurios, atsimušusios į šią centrinę Saulės sistemos žvaigždę, grįžo į žemę.
Tai buvo didelis laimėjimas dėl to, kad pasiųsti radijo signalą ir sulaukti atsako buvo maža vilčių dėl audringo saulės paviršiaus keliamo vadinamo radijo triukšmo. Eksperimentui buvo panaudotas 40 megavatų galingumo siųstuvas, o anteną sudarė laidų tinklas, kurių bendras ilgis – beveik 8 kilometrai, rombo formomis jie buvo ištiesti 4,5 hektarų plote. Radijo bangomis buvo siunčiami brūkšniniai ir taškiniai radijo signalai, jie truko 30 sekundžių.
Mokslininkų skaičiavimu, radijo signalai atsimušė ne į matomą saulės paviršių, bet į išorinę jos karūną. Sugrįžę signalai buvo įrašyti į magnetinę IBM kompiuterio juostą, deja, kur ji dabar - nežinia.
Kam žmonėms prireikė atakuoti Saulę radijo bangomis? Pirmasis žmonijos prisilietimas bent jau radijo bangomis prie Saulės įrodė tik tiek, kad ši žvaigždė - realiai egzistuojantis fizinis kūnas.
Bet juk tai seniausiai buvo įrodęs Ikaras!
Na, o įsimylėjėliams, kurie meilę dabar matuos atstumu iki Saulės, o ne Mėnulio, paskutinė liūdna žinia: radijo bangų kelionė į Saulę ir atgal į Žemę užtruko tik kiek daugiau nei pusvalandį.
