Paryžiaus universiteto mokslininkai (ne dabartiniai, o prieš daugybę metų) teigia, kad 1345 m. kovo 20 d. kilo „juodoji mirtis“. Dėl to, kad tą dieną įvyko „triguba Saturno, Jupiterio ir Marso konjunkcija 40-ajame Vandenio laipsnyje.
Juodoji mirtis, dar vadinama maru, XIV-tame a. apėmė Europą, Artimuosius Rytus ir Aziją, palikdama po savęs apie 25 mln. mirusiųjų. Nepaisant to, ką teigė šie XIV amžiaus mokslininkai, juodąją mirtį, sukėlė bakterija yersinia pestis. Marą pernešė blusos, kurios paprastai keliaudavo ant žiurkių, bet žiurkei nugaišus peršokdavo ant kitų žinduolių. Tikėtina, kad pirmą kartą maras žmonėms pasireiškė Mongolijoje apie 1320-tus metus, nors naujausi tyrimai rodo, kad Europoje jis galėjo egzistuoti tūkstančius metų anksčiau. Paprastai žmonės, susirgę maru, pirmiausia skundėsi galvos skausmais, karščiavimu ir šaltkrėčiu. Jų liežuviai dažnai būdavo balkšvos spalvos, smarkiai patindavo limfmazgiai. Galiausiai ant sergančiųjų odos atsirasdavo juodos ir violetinės dėmės; mirtis galėjo ištikti per savaitę. Vėliau išsivystė pneumoninė maro forma, kuri buvo mažiau paplitusi, tačiau nuo jos mirė 95 proc. užsikrėtusiųjų. Maras periodiškai pasireikšdavo iki XVII-to amžiaus, bet tokio masto, kaip XIV-ame amžiuje, daugiau niekada nepasiekė.
